„Apie 40 proc. CO² išmetimų įvyksta per pastatų gyvavimo ciklą – jų eksploatavimo metu, todėl siekiant mažinti šį skaičių, būtina didinti energijos vartojimo efektyvumą ir tvarumo potencialą nekilnojamojo turto plėtros ir statybų sektoriuje“, – teigia INREAL projektų vadovas Vadim Davliaševič. Energinio naudingumo sertifikavimas – tai procedūra, kai nustatomi pastato ar jo dalies energijos suvartojimo rodikliai ir jais remiantis objektas priskiriamas kažkuriai energinio naudingumo klasei bei išduodamas tai pagrindžiantis sertifikatas. Pagrindinis tokio sertifikavimo tikslas – skatinti rinką projektuoti ir statyti kuo mažiau energijos vartojančius, energetiškai efektyvius pastatus. Pastatus sertifikuoja ekspertai, kurie turi inžinerinį išsilavinimą, dirba nekilnojamojo turto ar statybos srityje, yra išlaikę atitinkamus egzaminus ir nuolat kelia kvalifikaciją.
Sertifikavimas Lietuvoje
Pastatų sertifikavimas Lietuvoje prasidėjo 2007 metais. Per tą laiką sertifikuota virš 334 000 objektų: pastatų, butų ar patalpų. Sertifikatas galioja 10 metų. Po to jis turi būti atnaujinamas pagal tuo metu galiojančią metodiką. Iš viso yra 9 energinio naudingumo klasės: G (pati žemiausia), F, E, D, C, B, A, A+, A++ (pati aukščiausia). Daugiausia Lietuvoje – G klasės pastatų. Taip yra todėl, kad išduodant tipinį energinio naudingumo sertifikatą senos statybos daugiabučio butui, jie pagal nutylėjimą yra priskiriami žemiausiai G klasei. Norint po pastato renovacijos gauti aukštesnės klasės sertifikatą, reikėtų atlikti pastato ar jo dalies analizę pakartotiniam sertifikavimui. Standartinio buto sertifikavimas kainuoja keliasdešimt eurų, o viso pastato gali įžengti ir į trijų nulių zoną.
Pasak V. Davliaševič, sertifikuojama didžioji dalis pastatų. Išimtys taikomos tik kultūros paveldo objektams, kai pasiekti energinį naudingumą neįmanoma nepažeidžiant vertingųjų pastatų savybių. Taip pat – maldos namams, nedaug energijos vartojantiems gamybos bei sandėliavimo pasatams, poilsio bei sodų pastatams, kurie eksploatuojami trumpiau nei 4 mėnesiai per metus, pastatams iki 50 kv. m ploto, laikiniesiems pastatams, kurių galiojimas – iki 2 metų, bei nešildomiems pastatams. Šiuo metu visi gyvenamieji pastatai Lietuvoje turi būti projektuojami ne žemesnės kaip A++ klasės.
Kaip vyksta sertifikavimas?
Pirmasis energinio naudingumo sertifikavimą reglamentuojantis teisės aktas buvo priimtas 2002 m. (Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/91/EB dėl pastatų energinio naudingumo). 2005 metais įvestas STR 2.01.09:2005 („Pastatų energinis naudingumas. Energinio naudingumo sertifikavimas“), šiuo metu galioja 2016 m. reglamentas, apibrėžiantis visą sertifikavimo procesą, skaičiavimo metodikas ir energetinį vertinimą projektavimo stadijoje (STR 2.01.02:2006 „Pastatų energinio naudingumo projektavimas ir sertifikavimas“).
Planuojami sertifikavimo atnaujinimai
Sertifikavimo procesas netrukus bus atnaujinamas – koreguojamos skaičiavimo metodikos, įvedamas CO2 išmetimų vertinimas skirtingose inžinerinėse sistemose, atnaujinamas sąrašas standartiškai vertinamų medžiagų (atsiranda naujos pačiai naudojamos medžiagos), įvedamas visuotinio atšilimo potencialo per gyvavimo ciklą skaičiavimas. „Didžiausia sertifikavimo problematika – visuomet atsirandantis skirtumas tarp teorinio skaičiavimo ir realių rodiklių, todėl atnaujintose metodikose įvedamas energijos poreikio ir sunaudojimo apskaičiavimas pagal valandinius arba dar trumpesnius intervalus“, – sako V. Davliaševič. Taip pat, planuojama sumažinti energinio naudingumo klasių skaičius iki 7 : A, B, C, D, E, F, G. Atsiras nauja „netaršaus pastato“ sąvoka itin energetiškai efektyviems tvariems pastatams.